Ana, Hemptono rūmai, 1540 m. Kalėdos
Žodžiai: „Jeigu privalu tai padaryti, reikia padaryti oriai” tapo mano devizu. Barža iš Ričmondo kyla į aukštupį, pamatę mano vėliavą vyrai laiveliuose ir žvejai savo mažose valtelėse traukia nuo galvos kepures ir šaukia: „Telaimina Dievas karalienę Aną!”, o stačiokiškesni siūlo tiesiai: „Nepamiršau tavęs, brangioji!”, „Gal pamėgintumėt laimę su temziečiu?” arba dar grubiau, o aš šypsausi ir mojuoju jiems, kartodama mintyse: „Jeigu privalu tai padaryti, reikia padaryti oriai.”
Karalius nemoka elgtis oriai. Jo savanaudiškumas ir kvailumas šiuose reikaluose pernelyg bado visiems akis. Ispanijos ir Prancūzijos ambasadoriai juokėsi susiėmę už pilvų iš besaikės Henriko tuštybės, kol pasidarė bloga. Iš mažosios Kitės Hovard (karalienės Katerinos, privalau, būtinai turiu įprasti vadinti ją karaliene) niekas nesitiki, kad ji elgsis oriai. Juk negali paprašyti rimties mažo šunyčio. Jeigu karalius neišsiskirs su ja per metus, jeigu ji nemirs gimdydama, galbūt išmoks karališkų manierų... galbūt. Bet kol kas jomis negarsėja. Tiesą pasakius, Katerina net nebuvo gera freilina. Jau tada jos elgesys netiko karalienės palydovei, kaip jis galėtų tikti sostui?
Man teks parodyti šiek tiek orumo, kad visi trys netaptume šalies pajuokos objektu. Aš įžengsiu į senuosius savo kambarius mėgstamiausiuose rūmuose kaip garbinga viešnia. Turėsiu nusilenkti merginai, sėdinčiai mano krėsle. Turėsiu kreiptis į ją: „Karaliene Katerina” nesijuokdama ir neverkdama. Turėsiu būti, kaip žadėjo karalius, jo sesuo ir brangiausia draugė.
Kad tai neapsaugos manęs nuo suėmimo ir apkaltinimo karaliui užsigeidus, man akivaizdu kaip ir bet kam kitam. Henrikas suėmė savo dukterėčią ir įkalino sename Siono vienuolyne. Akivaizdu, jog giminystė su karaliumi nėra imunitetas nuo baimės, o draugystė su karaliumi neužtikrina saugumo, kaip galėtų įrodyti šių rūmų statytojas Tomas Volsis. Bet aš, ramiai plaukianti upe, vilkinti gražiausius savo drabužius, tūkstantį kartų laimingesnė negu per skyrybas, galbūt ištversiu šiuos sunkius laikus, nepalūšiu dėl tokių pavojingų artimųjų ir kaip vieniša moteris susikursiu tokį gyvenimą Henriko karalystėje, kokio nesugebėjau susikurti būdama jo žmona.
Ši kelionė nuosava barža su Klevo vėliava, plevėsuojančia virš galvos, man neįprasta. Keliauju viena, nelydima dvariškių baržų, nesitikiu didelio priėmimo rūmuose. Ir tai dar kartą primena man, kaip primena kiekviena diena, jog karalius tikrai pasiekė, ko norėjo. O aš vis dar nesusitaikiau su mintimi, jog tai įmanoma. Buvau karaliaus žmona, o dabar esu jo sesuo. Ar yra kitas krikščionių karalius, sugebantis atlikti tokį virsmą? Buvau Anglijos karalienė, dabar soste sėdi buvusi mano rūmų dama, ir aš jai patarnausiu. Tai filosofinis akmuo, vienu akimirksniu paprastą metalą paverčiantis auksu. Karalius atliko tai, ko nesugebėtų tūkstantis alchemikų: eilinį paversti auksiniu. Jis pavertė pačią paprasčiausią freiliną Kateriną Hovard auksine karaliene.
Mes artėjame prie kranto. Irkluotojai padaro irklais vieną įgudusį mostą ir užsimeta juos ant pečių, paruošdami man irklų alėją. Iš šiltos vietelės laivagalyje apsimuturiavusi kailiais žengiu per denį į kitą baržos galą, kur tarnai bėgioja trapu ir tvirtina jo šonus.
Štai ir garbingas sutikimas! Ant molo manęs laukia pats Norfolko hercogas ir dar keli Slaptosios tarybos nariai, dauguma kurių, kaip pastebiu, yra Hovardų giminės arba jų sąjungininkai. Esu pagerbta tokio sutikimo, ir iš ironiško hercogo šypsnio suprantu, jog jam ne mažiau linksma.
Kaip spėjau, Hovardai visur, kur pasisuksi. Dar neatėjus vasarai, karalystė bus išmušta iš pusiausvyros. Šitas hercogas ne iš tų, kurie praleis progą. Jis pasinaudos suteikta galimybe kaip kovose užgrūdintas karo veteranas. Tada nereikės ilgai laukti, kol trūks kantrybė Seimurų stovyklai, Persiams, Parsiams, Kulpeperiams ir Neviliams, reformatorių dvasininkų ratui su Kranmeriu priekyje, įpratusiems prie valdžios, įtakos ir turtų. Jie nesileis ilgam atstumiami.
Mane išlaipina ant kranto, hercogas nusilenkdamas sako: „Sveika atvykusi į Hemptono rūmus, jūsų didenybe”, lyg tebebūčiau karalienė.
— Ačiū, — atsakau. — Džiaugiuosi, kad esu čia. — Mes abu žinome, jog tai gryniausia tiesa, nes, dievaži, buvo diena, netgi kelios dienos, kai nebesitikėjau išvysti Hemptono rūmų. Pamatyti vandens vartus į Londono Tauerį naktį — taip. Bet Hemptono rūmus per Kalėdas? Niekada.
— Kelionėje tikriausiai sušalote, — sako jis.
Įsikimbu į šiltą jo ranką, ir kaip seni bičiuliai kartu nužingsniuojame plačiu taku į rūmus.
— Man patinka šaltis, — atsakau.
— Karalienė Katerina laukia jūsų savo kambariuose.
— Jos didenybė labai dosni, — atsakau. Štai ir ištariau. Dėdės akivaizdoje pavadinau kvailiausią iš visų savo freilinų „jos didenybe” kaip kokią dievaitę.
— Karalienė nekantrauja jus išvysti, — sako hercogas. — Mes visi jūsų pasiilgome.
Nusišypsau ir nuleidžiu akis. Ne iš kuklumo — kad nenusikvatočiau. Šitas vyras taip manęs ilgėjosi, jog rinko įkalčius, kurie būtų nusiuntę mane į kartuves greičiau, nei suskubtų pagalba, neva kerais atėmiau iš sutuoktinio vyriškumą.
Pažvelgiu į jį.
— Aš dėkinga jums už draugiškumą, — sakau sausai.
Mes įžengiame pro sodo duris, už kurių lūkuriuoja pustuzinis pažų ir jaunų lordų, anksčiau priklausiusių mano dvarui. Laukia, kad galėtų nusilenkti ir pasveikinti mane. Susijaudinu labiau nei drįstu parodyti, bet kai vienas jaunas pažas puola prie manęs ant kelių ir pabučiuoja ranką, man tenka nuryti ašarą. Vos šešis mėnesius buvau jų ponia, todėl ima jaudulys pagalvojus, jog teberūpiu jiems, nors mano kambariuose šeimininkauja ir naudojasi jų paslaugomis kita.
Hercogas persikreipia, bet nieko nepasako. Aš pernelyg atsargi, kad ką nors sakyčiau, todėl abu elgiamės taip, lyg visi tie žmonės ant laiptų ir menėse, tie pakuždomis tariami palaiminimai yra visiškai įprasti. Hovardas nuveda mane į karalienės kambarius, ir jam linktelėjus sargybinis atlapoja dvivėres duris, garsiai pranešdamas: „Jos didenybė, Klevo hercogaitė”. Įžengiu vidun.
Sostas tuščias. Toks mano pirmas įspūdis. Vieną klaikią akimirką palaikau tai anglišku pokštu: hercogas atsigręš į mane ir pasakys: „Žinoma, kad esate karalienė, užimkite savo vietą!” Mes visi pasijuoksime, ir viskas bus kaip buvę.
Bet tada pamatau, jog sostas tuščias, nes karalienė ant grindų žaidžia su siūlų kamuolėliu ir kačiuku. Damos oriai stojasi nuo žemės ir lenkiasi, demonstruodamos nepriekaištingą pagarbą karališkam asmeniui, tik žemesnio rango. Pagaliau ir mažoji Kitė pakelia akis. „Jūsų didenybe!” — sušunka ji ir puola prie manęs.
Hovardo žvilgsnis įspėja mane, kad intymumas ir švelnumas nepageidautinas. Aš padarau reveransą, tokį gilų, kokiu lenkčiausi pačiam karaliui.
— Karaliene Katerina, — sakau tvirtai.
Mano tonas ją sulaiko, o reveransas primena, jog turime atlikti vaidinimą šnipų akims, todėl ji sulėtina žingsnį ir tūpteli.
— Hercogaite, — pasveikina mane tyliai.
Atsistoju. Aš taip norėčiau pasakyti jai, kad viskas gerai, galime likti tokios kaip anksčiau, kaip seserys ar draugės, tik reikia sulaukti, kol užsivers miegamojo durys. Tai turi būti mūsų paslaptis.
— Man garbė priimti kvietimą, jūsų didenybe, — sakau iškilmingai. — Ir aš labai džiaugiuosi, kad galėsiu švęsti Kalėdas kartu su jumis ir jūsų vyru, jo prakilnybe karaliumi, telaimina jį Dievas.
Katerina nedrąsiai sukikena. Sugavusi padrąsinantį mano žvilgsnį pasižiūri į dėdę ir atsako:
— Mes džiaugiamės sulaukę jūsų savo rūmuose. Mano vyras karalius ir aš priimam jus kaip savo seserį.
Tada ji prieina prie manęs, kaip buvo mokyta, tik visiškai pamiršo tą akimirką, kai išvydo mane, ir atkiša man karališką skruostą pabučiuoti.
Viską stebėjęs dėdė pareiškia: „Jo prakilnybė karalius liepė man perduoti, kad šį vakarą pietaus čia su jumis abiem.”
— Tada turime jį gražiai priimti, — atsako Katerina. Pasisukusi į ledi Ročford praneša: — Mes su hercogaite pasėdėsime mano miegamajame, kol menę paruoš pietums. Vienos. — Ir nuplaukia mano — savo — kambario pusėn, lyg būtų nugyvenusi ten pusę savo gyvenimo. O aš nuseku įkandin.
Vos tik durys už mūsų nugarų užsitrenkia, karalienė apsisuka.
— Manau, viskas buvo gerai, tiesa? — klausia ji. — Jūsų reveransas buvo nuostabus, ačiū.
— Manau, viskas gerai, — šypsausi jai.
— Sėskitės, sėskitės, — ragina ji mane. — Galite sėdėti savo soste, jaukiau jausitės.
Dvejoju.
— Ne, — atsakau. — Taip nevalia. Jūs sėskitės į krėslą, o aš atsisėsiu šalia. Jeigu kas įeitų.
— O kas, jeigu ir pamatys?
— Mes visuomet būsime stebimos, — sakau, rinkdama žodžius. — Jūs visuomet esate stebima. Turite būti atsargi. Visą laiką.
Katerina papurto galvą.
— Jūs nežinote, koks Henrikas su manimi, — tikina ji. — Nesate tokio mačiusi. Galiu prašyti jo bet ko ir gaunu viską, ko užsigeidžiu. Manau, galiu paprašyti bet ko pasaulyje. Jis man viską leidžia ir viską atleidžia.
— Gerai, — atsakau jai šypsodamasi.
Bet merginos veidelis netrykšta džiaugsmu, kaip žaidžiant su kačiuku.
— Žinau, kad gerai, — neužtikrintai sako ji. — Turėčiau būti laimingiausia moteris pasaulyje. Kaip Džeinė Seimur, žinote? Jos šūkis buvo — „Pati laimingiausia”.
— Jums teks priprasti prie Anglijos karalienės ir žmonos gyvenimo, — sakau tvirtai. Aš tikrai nenoriu girdėti Katerinos Hovard apgailestavimų.
— Priprasiu, — nuoširdžiai atsako ji. Vaikas dar, ji ir toliau stengiasi įtikti tiems, kurie ją bara:
— Aš tikrai pasistengsiu, jūsų dideny... Ana.